2014 m. gegužės 30 d., penktadienis

depresūha

Palieku visą seną depresūhą, nieko nekeičiu, tegu būna. Nors ir noris trenkti "praeities aš" perskaičius.

Ir bet kokiu atveju, grįžtu prie senųjų vertybių - mylimiausio J. Frusciante. (Gerai, gal ir ne mylimiausio, pirmąją vietą širdy visad užims Jack White). Ačiū savo seseriai už tai, kad supykusi išrovė kuokštą plaukų, ačiū sesės vaikinui už pavėluotą gimtadienio dovaną, ačiū sau, kad prisiminiau Frusciantę.

Nelabai prasminga. Bet palieku.
https://play.spotify.com/album/72PhaLXI7QsvvW3kSLQV29



2014 m. gegužės 5 d., pirmadienis

Panikos ataka pusę trečios. Prie jūros. Pilnatis. Vėjas pučia taip, kad beveik negirdi, kaip veri. Nors šalia Tavęs vienui vienas žmogus, rodosi, kad aplink susispaudusi minia kaip per Jūros šventę. Bangų muša isteriška. Gąsdina. Jis sėdi šalia. Apkabinęs, ramina. Tu tik dar labiau bijai, nes rodosi, kad ten ne jis, o šimtai beveidžių.

Naktį pabundi. Išpradžių nė nesuvoki, kur esi, bet pamažu nurimsti. Galva prigludus prie jo veido, rankos glosto. Vėl. Ramina. Ir vistiek, galvoj tik besidaužančios, ledinės bangos.