2014 m. balandžio 26 d., šeštadienis

Kažkas iš liūdnos rūgpjūčio tiesos


Kažkodėl atrodo, kad greit mirsiu. Ir visai ne dėl to, kad laikyčiau mirtį gyvenimo kulminacija, aukščiausiu tašku ar tiesiog romantiškai žaviu ir paslaptingu reiškiniu, nes taip nė velnio nėra. Tiesiog dar viena pabaiga, už kurios laukia nežinomybė. Bet gyvenimas mane traukia daug labiau. Ir vistiek, atrodo, kad mirsiu. Tačiau ne dėl kruvinų servetėlių, išmėtytų ant stalo. Kaip tik, ta kraujo spalva kelia džiaugsmą, kad pagaliau ji normali, nes susitvarkė hemoglobino kiekis jame.  Jaučiuos keistai rami ir tuo pat visiškai ne savo vietoje, garsai ataidi lyg per vandenį. Keturi, penki, šeši arbatos puodeliai, šypsantis, juokiantis. Šilta. Tačiau dabar tai rodosi keistai rituališka, sakyti „atsisveikinimas“ neapsiverčia liežuvis. Žinau tik tiek, kad noriu miego. Ir dar puodelį arbatos.

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą

rašyk.