2013 m. birželio 22 d., šeštadienis

fall awake



(gal visai be reikalo, o gal tik dėl savęs, dar vienas.)

Ir vėl nieko nematydama aplink, ėjau mišku. Kažkuria proto dalimi suvokiau, kad gana greitai medžių šakos uždengs bet kokį plento pėdsaką ir aš pasiklysiu. Nežinau, kodėl nekreipiau į tai dėmesio. Vienintelis paaiškinimas - man nerūpėjo. Tiesiog ėjau tol, kol nebejaučiau pykčio. Pamažu ėmiau matyti medžius, supančius mane. Girdėjau lietaus pėdsakus, lašančius nuo vėjyje svyruojančių šakų. Apsidairiusi suvokiau, kad turėčiau pradėti jausti paniką. Tačiau aš tiesiog atsisėdau ant žemės ir užsirūkiau. Vieną, antrą, trečią... Ne... Net nežinau kiek. Tiesiog neskaičiavau. Rūkiau tol, kol pradėjo lyti taip, kad permirkau kiauriai, o cigaretė užgeso. Ir tik tuomet, kai lietui nesiliovus ėmiau drebėti, susimąsčiau. Gal vis dėl to kvaila buvo bėgti į mišką vos apėmus tai klaikiai nevilčiai? Užsimerkiau. Jaučiau, kaip lietaus lašeliai varvėjo nuo plaukų ant kaklo. Jaučiau, kaip bet kokie šilumos likučiai paliko mano kūną.

Tiesiog ten sėdėjau.

Nebeturėjau jėgų drebėti iš šalčio. Neturėjau jėgų nei pykti, nei verkti. Neturėjau jėgų pajudėti... Po velnių, net neradau jėgų išsitraukti iš burnos kiaurai permirkusią cigaretę...

"Kas nutiks kai pabus jis, atsikels ir nueis."


2 komentarai:

rašyk.