2013 m. balandžio 29 d., pirmadienis

Pušys.

Pasiilgtas kvapas. Pušų. Prie jūros. Saulė, kutenanti pečius. Saldi melancholija.

Nuotrupomis keliauju laiku. Įsikibusi į jausmus, sukeltus žmonių, erdvės, laiko. Kartais pritrūksta oro. O kartais beprotiška gera. Stebėti besisupančias medžių viršūnes ir svajoti. Mąsyti apie visas savo sukurtas ribas ir apribojimus. Kur aš būsiu po metų? Kada aš būsiu 1000km nuo namų? Kada ir kur pagaliau susišnekėsiu su subtiliosiom būtybėm, suprančiom mane? Kokią muziką į mano namus įneš dar vienas žmogus? Pušų viršūnės, o aš per 100km nuo namų (bet tikiu, bus ir 1000). 5nizza - mieguista šypsena ir šiluma. Razauskas - tas vėsus, tačiau gaivinantis neramumas vakarais ir pokalbiai už mano pasaulėlio ribų. Frusciante - atoveiksmio laukimas. O dabar...

Kas dabar? Dabar ramybė, kartkartėmis užleidžianti vietą šiurpuliams nubėgti kaklu žemyn. Ir mano kūne vėl cheminiai junginiai, kurių neturėtų būti. Tačiau ne tie, kurių norėčiau. Ir vėl mama nusijuokė, pasakė, kad atrodau tarsi išprotėjus ir švelniai apkabino. Pasakė, kad myli. Ir tie žodžiai yra viskas, kas man liks rytojui.


Komentarų nėra:

Rašyti komentarą

rašyk.