2013 m. balandžio 29 d., pirmadienis

Pušys.

Pasiilgtas kvapas. Pušų. Prie jūros. Saulė, kutenanti pečius. Saldi melancholija.

Nuotrupomis keliauju laiku. Įsikibusi į jausmus, sukeltus žmonių, erdvės, laiko. Kartais pritrūksta oro. O kartais beprotiška gera. Stebėti besisupančias medžių viršūnes ir svajoti. Mąsyti apie visas savo sukurtas ribas ir apribojimus. Kur aš būsiu po metų? Kada aš būsiu 1000km nuo namų? Kada ir kur pagaliau susišnekėsiu su subtiliosiom būtybėm, suprančiom mane? Kokią muziką į mano namus įneš dar vienas žmogus? Pušų viršūnės, o aš per 100km nuo namų (bet tikiu, bus ir 1000). 5nizza - mieguista šypsena ir šiluma. Razauskas - tas vėsus, tačiau gaivinantis neramumas vakarais ir pokalbiai už mano pasaulėlio ribų. Frusciante - atoveiksmio laukimas. O dabar...

Kas dabar? Dabar ramybė, kartkartėmis užleidžianti vietą šiurpuliams nubėgti kaklu žemyn. Ir mano kūne vėl cheminiai junginiai, kurių neturėtų būti. Tačiau ne tie, kurių norėčiau. Ir vėl mama nusijuokė, pasakė, kad atrodau tarsi išprotėjus ir švelniai apkabino. Pasakė, kad myli. Ir tie žodžiai yra viskas, kas man liks rytojui.


2013 m. balandžio 20 d., šeštadienis

gone

Jaučiu tai, ko nenorėčiau. Girdžiu save atsidūstant. Galiu prisiekti, kad girdžiu net Tavo blakstienų virptelėjimą prieš užsimerkiant. Savo šaltom rankomis apsiveju Tavo kaklą. Tu nusišypsai ir švelniai apkabini. Žinau, kas Tavo galvoje. Saldi tuštuma. Tiesiog jauti. To visuomet Tau ir pavydėjau... Nereikia priežasčių, Tau nereikia paklausti savęs "kodėl?". Tu tyli. Jauti. Nusišypsai.

Iki ašarų. Nesuvokiu, ką darau. Norėčiau, kad kas nors ištrintų mano vardą Tau iš galvos. Kad pamirštum, kaip jautiesi su manim, nes aš nesugebu priversti savęs jaustis taip, kaip TU norėtum. Nustot verkti ir pradėti juoktis. Norėčiau, kad manęs neerzintų Tavo lengvabūdiški klausimai. Norėčiau, kad Tavo absurdiškas prieraišumas man rodytųsi mielas. Arba norėčiau tiesiog užmigti. Visam.

Amen.


Nereikėtų.

Sausos akys. Bet skauda. Kažkur netoliese švelniai plaukiantis cigarečių kvapas... Norėčiau dabar. Kaip anksčiau. Nervingas šypsnis, akys staiga nukreipiamos žemyn. Nulenki galvą ir įtrauki. Tarp sustingusių pirštų nervingai sukioji cigaretę.

Sedėk ir klausykis. Nusišypsai. Jauti skuorstu riedant ašaras. Viena, o tada dar tūkstantis. Atrodo, kad skęsti.

Jauti žvilgsnį nukreiptą į Tave. Nenori sutiktį akių. Spoksai į savo batus. Įtrauki. Iškvėpi. Jauti į kūną prasiskverbiantį nikotiną. Kaip lengva save nuodyti iš lėto. Žiūri į pelenus ant raudonų plaukų... Vis dar jausdama žvilgsnį, pamatai kaip juos švelniai nubraukia. Šiurpulys, nuvilnijęs visu kūnu.



2013 m. balandžio 17 d., trečiadienis

Nuo manęs, Vilniui.

Šizofrenikų sambrūzdis. Vienas DIDŽIULIS šurmulys. Visi savom mintim, spalvom, nuotaikom. Visata yra tokia didele, kad joje viskam yra sava vieta. Disonansai.

Jausiu tol, kol skambės muzika, kol kraujyje jausiu pulsuojant... nuodus? Triukšmas įsibraunantis į Tavo smegenis ir nebeleidžiantis galvoti...

Stebėti sulėtintus judesius... Matyti judant jų lūpas, tačiau negirdėti nė vieno sakomo žodžio. Girdžiu tik savo kraują. Muzikos ritmu pulsuojantį venomis. Matau tai, ko iš tiesų nėra, pamažu slysta realybė... Tirpsta kaip jų žodžiai, nespėję pakilti nuo lūpų.

Ir tada nurimsti. Pasikeitusi daina... Pažįstama melodija. Ramuma?

V A R G I N A N T Y S

Sapnai. Atrodo, kad dar labiau pavargsti. Nesugebu nuraminti minčių. Fragmentai. Prisimenu sapnų fragmentus. Ne konkrečius vaizdinius ar veikstum. Tik abstrakčius jausmų, kvapų, spalvų kratinius, dieną persekiojančius pažįstamu jausmu ir atsispiriančius nuo minčių į prisiminimus. Pasodina keistas mintis galvoje, neraminančias. Keista. Kai galvoju apie kažin ką ir toks jausmas, jog kažką pamiršau. Ir tuomet prisimenu tuos fragmentus. Kankinančius.

pasikartojantys žodžiai. šneku vis tą patį. tasi užburtas ratas.