2013 m. rugsėjo 3 d., antradienis

Kodėl skaitant blog'us kyla jausmas, kad kažkas kitas žodis žodin perrašė Tavo mintis?

Todėl, kad mes vidutinybės. Rašom mintis. Bet ne savo. Bendrines.

2013 m. rugpjūčio 1 d., ketvirtadienis

Štai čia buvo mano niekur ir visur

Sakiau, kad dingsiu. Ir dingau. Net nepastebėjau. O buvau čia.

Štai

2013 m. liepos 8 d., pirmadienis

Koralų pasaka

Moterys nekeliauja. Ne todėl, kad negali. Jos laukia atkeliaujančių.


2013 m. birželio 28 d., penktadienis

Iškarpos

Tiems, kurie nerado viršuj. Spausk čia.
Jei kas tikisi gražių, geros kokybės nuotraukų, atsiprašau iš anksto.

2013 m. birželio 25 d., antradienis

18.00

Liūdna tiek pat, kiek lyja. O lis dar savaitę. Sulaukiau skambučio iš draugės. Kažkas suspurdėjo viduj džiaugsmu. Gal pagaliau pasiilgo?
- Alio?
- Sveika, turi Nastės numerį?
Gaiži šypsena. Gal ir gerai, kad nematė.
- Turiu. O kam Tau?
Girdžiu jos draugus fone, žodžių nuotrupas, intonacijas ir iš to spėjau suprast, kad absoliučiai nenorėčiau dabar ten būt.
- Matėm mieste kažkokią pocesiją, laidotuvių. Su vainiku. Ir Nastė stovėjo.
- Tai Tau turbūt mažiausiai reiktų jai trukdyt.
- Bet aš noriu!
Bam. O jau buvau pamiršus, kaip nekenčiu žmonių.

2013 m. birželio 22 d., šeštadienis

fall awake



(gal visai be reikalo, o gal tik dėl savęs, dar vienas.)

Ir vėl nieko nematydama aplink, ėjau mišku. Kažkuria proto dalimi suvokiau, kad gana greitai medžių šakos uždengs bet kokį plento pėdsaką ir aš pasiklysiu. Nežinau, kodėl nekreipiau į tai dėmesio. Vienintelis paaiškinimas - man nerūpėjo. Tiesiog ėjau tol, kol nebejaučiau pykčio. Pamažu ėmiau matyti medžius, supančius mane. Girdėjau lietaus pėdsakus, lašančius nuo vėjyje svyruojančių šakų. Apsidairiusi suvokiau, kad turėčiau pradėti jausti paniką. Tačiau aš tiesiog atsisėdau ant žemės ir užsirūkiau. Vieną, antrą, trečią... Ne... Net nežinau kiek. Tiesiog neskaičiavau. Rūkiau tol, kol pradėjo lyti taip, kad permirkau kiauriai, o cigaretė užgeso. Ir tik tuomet, kai lietui nesiliovus ėmiau drebėti, susimąsčiau. Gal vis dėl to kvaila buvo bėgti į mišką vos apėmus tai klaikiai nevilčiai? Užsimerkiau. Jaučiau, kaip lietaus lašeliai varvėjo nuo plaukų ant kaklo. Jaučiau, kaip bet kokie šilumos likučiai paliko mano kūną.

Tiesiog ten sėdėjau.

Nebeturėjau jėgų drebėti iš šalčio. Neturėjau jėgų nei pykti, nei verkti. Neturėjau jėgų pajudėti... Po velnių, net neradau jėgų išsitraukti iš burnos kiaurai permirkusią cigaretę...

"Kas nutiks kai pabus jis, atsikels ir nueis."


2013 m. gegužės 12 d., sekmadienis

šiandien ne

Ketvirtas kavos puodelis šiandien. Saldu. Kaklą sveria plunksnos, galiu prisiekt. Viena meilei, kita taikai, trečia karui, ketvirta tylai, penkta egoizmui... Ir taip toliau. Iki begalybės. Jis sako, kad juokinga. Absurdiška. Aš ir tikiu. O kas man daugiau liko?

Šypsena kelia tai, kad suprantu nieką nepasikeitus. Viskas taip pat. Tik aplinkybės kiek kitos. Žmonių vardai, veidai - kiti. Bet esmė. Liko. Beprasmybė. Absurdas. Beviltiškas juokas.

Truputį per vėlai suprantu akivaizdžius dalykus. Gal kiek per greitai imu analizuoti. Ir vėl, kiek per vėlai imu jausti kaltę/pyktį/baimę. Šiandien tamsoka. Bet vilties galima rasti kasdien.

Iš minoro į mažorą - psichodelika. Bent taip sakė. Aš ir tikiu. O kas daugiau man liko?

Fred Tomaselli - Hangover.


2013 m. gegužės 11 d., šeštadienis

"<...>Aš susipažinau su mergaite, su kuria buvome kartu tik tris dienas, bet mylėjome vienas kitą taip stipriai kaip įmanoma, nes ir aš, ir ji žinojome, kad viskas truks labai trumpai."

2013 m. gegužės 10 d., penktadienis

nowhere

Dienos pripildytos tuštumos. Baltos palatos sienos. Vienintelis išsiskiriantis dalykas - rozetė. Kreiva. Gydytojas manęs paprašo pasirašyti. Stebėdamas nusišypso ir pasako, kad esu tikra pedantė. Pasako tokiu tonu, lyg gailėtųsi. O aš tik timpteliu rankoves, kad uždengtų krumplius. Suteikia kažin kokį saugumo jausmą prieš tokius žmones.

Ir vėl mano knygelės lapai primarginti. Išsiliejęs rašalas, šiek tiek akvarelės. Nepastebėjau kaip dingo kone dešimt puslapių, kaip išmarginau smulkiom, juodom raidėm. Ir visur tas pats - melas, melas, melas.


Viską užpildžiau tuščiomis svajonėmis. Dalykais, egzistuojančiais tik mano galvoje. Ir žinau, kaip nesunkiai viskas gali išsipildyt - užtektų pokalbio metu pakelti akis ir nusišypsoti. Ar tiesiog tinkamu laiku atsidurti šalia. Bet po to ir vėl kažkas liktų nukentėjęs. Slenku dienomis bijodama neišvengiamybės.

2013 m. balandžio 29 d., pirmadienis

Pušys.

Pasiilgtas kvapas. Pušų. Prie jūros. Saulė, kutenanti pečius. Saldi melancholija.

Nuotrupomis keliauju laiku. Įsikibusi į jausmus, sukeltus žmonių, erdvės, laiko. Kartais pritrūksta oro. O kartais beprotiška gera. Stebėti besisupančias medžių viršūnes ir svajoti. Mąsyti apie visas savo sukurtas ribas ir apribojimus. Kur aš būsiu po metų? Kada aš būsiu 1000km nuo namų? Kada ir kur pagaliau susišnekėsiu su subtiliosiom būtybėm, suprančiom mane? Kokią muziką į mano namus įneš dar vienas žmogus? Pušų viršūnės, o aš per 100km nuo namų (bet tikiu, bus ir 1000). 5nizza - mieguista šypsena ir šiluma. Razauskas - tas vėsus, tačiau gaivinantis neramumas vakarais ir pokalbiai už mano pasaulėlio ribų. Frusciante - atoveiksmio laukimas. O dabar...

Kas dabar? Dabar ramybė, kartkartėmis užleidžianti vietą šiurpuliams nubėgti kaklu žemyn. Ir mano kūne vėl cheminiai junginiai, kurių neturėtų būti. Tačiau ne tie, kurių norėčiau. Ir vėl mama nusijuokė, pasakė, kad atrodau tarsi išprotėjus ir švelniai apkabino. Pasakė, kad myli. Ir tie žodžiai yra viskas, kas man liks rytojui.


2013 m. balandžio 20 d., šeštadienis

gone

Jaučiu tai, ko nenorėčiau. Girdžiu save atsidūstant. Galiu prisiekti, kad girdžiu net Tavo blakstienų virptelėjimą prieš užsimerkiant. Savo šaltom rankomis apsiveju Tavo kaklą. Tu nusišypsai ir švelniai apkabini. Žinau, kas Tavo galvoje. Saldi tuštuma. Tiesiog jauti. To visuomet Tau ir pavydėjau... Nereikia priežasčių, Tau nereikia paklausti savęs "kodėl?". Tu tyli. Jauti. Nusišypsai.

Iki ašarų. Nesuvokiu, ką darau. Norėčiau, kad kas nors ištrintų mano vardą Tau iš galvos. Kad pamirštum, kaip jautiesi su manim, nes aš nesugebu priversti savęs jaustis taip, kaip TU norėtum. Nustot verkti ir pradėti juoktis. Norėčiau, kad manęs neerzintų Tavo lengvabūdiški klausimai. Norėčiau, kad Tavo absurdiškas prieraišumas man rodytųsi mielas. Arba norėčiau tiesiog užmigti. Visam.

Amen.


Nereikėtų.

Sausos akys. Bet skauda. Kažkur netoliese švelniai plaukiantis cigarečių kvapas... Norėčiau dabar. Kaip anksčiau. Nervingas šypsnis, akys staiga nukreipiamos žemyn. Nulenki galvą ir įtrauki. Tarp sustingusių pirštų nervingai sukioji cigaretę.

Sedėk ir klausykis. Nusišypsai. Jauti skuorstu riedant ašaras. Viena, o tada dar tūkstantis. Atrodo, kad skęsti.

Jauti žvilgsnį nukreiptą į Tave. Nenori sutiktį akių. Spoksai į savo batus. Įtrauki. Iškvėpi. Jauti į kūną prasiskverbiantį nikotiną. Kaip lengva save nuodyti iš lėto. Žiūri į pelenus ant raudonų plaukų... Vis dar jausdama žvilgsnį, pamatai kaip juos švelniai nubraukia. Šiurpulys, nuvilnijęs visu kūnu.



2013 m. balandžio 17 d., trečiadienis

Nuo manęs, Vilniui.

Šizofrenikų sambrūzdis. Vienas DIDŽIULIS šurmulys. Visi savom mintim, spalvom, nuotaikom. Visata yra tokia didele, kad joje viskam yra sava vieta. Disonansai.

Jausiu tol, kol skambės muzika, kol kraujyje jausiu pulsuojant... nuodus? Triukšmas įsibraunantis į Tavo smegenis ir nebeleidžiantis galvoti...

Stebėti sulėtintus judesius... Matyti judant jų lūpas, tačiau negirdėti nė vieno sakomo žodžio. Girdžiu tik savo kraują. Muzikos ritmu pulsuojantį venomis. Matau tai, ko iš tiesų nėra, pamažu slysta realybė... Tirpsta kaip jų žodžiai, nespėję pakilti nuo lūpų.

Ir tada nurimsti. Pasikeitusi daina... Pažįstama melodija. Ramuma?

V A R G I N A N T Y S

Sapnai. Atrodo, kad dar labiau pavargsti. Nesugebu nuraminti minčių. Fragmentai. Prisimenu sapnų fragmentus. Ne konkrečius vaizdinius ar veikstum. Tik abstrakčius jausmų, kvapų, spalvų kratinius, dieną persekiojančius pažįstamu jausmu ir atsispiriančius nuo minčių į prisiminimus. Pasodina keistas mintis galvoje, neraminančias. Keista. Kai galvoju apie kažin ką ir toks jausmas, jog kažką pamiršau. Ir tuomet prisimenu tuos fragmentus. Kankinančius.

pasikartojantys žodžiai. šneku vis tą patį. tasi užburtas ratas.